Galų gale naktis visad priveda prie kokių nors dalykų, prie kurių diena neprivestų niekada

Geras. Man atrodo atradau save rašyme. Tiesiog, pradėjau rašyti citatas įvairias. Poto ir savo mintis. Ir viskas galiausiai išsivystė į mano jausmų, būsenų, išgyvenimų aprašymą. Ir tai taip padeda, kaip kokia terapija, kuriai prasidėjus aš nebegaliu sustoti, prirašau tris puslapius ir save stabdau, nes žinau, jog galėčiau tai tęsti ir tęsti, bet reikia eiti miegoti. Nes visas rašymo įkvėpimas ir užpuola naktį. Pavyzdžiui, kad ir dabar. Pusė dviejų. Ir kiek nedaug reikėjo, kad čiupčiau rašiklį ir liečiau mintis. Tik kelių, jau įprastomis tapusių, vis kartojamų šiom savaitėm, melodijų brazdinant gitara ir prisiminiau labai jaudinantį momentą, kuris mane nuvedė iki dar didesnių išvedžiojimų, kurie mane privertė jaustis labai nekaip. Kadangi pastaruoju metu šūdinos savijautos apmalšinimas yra būtent išsiaiškinimas, kodėl ji atsiranda, rašymas yra geriausia pasaulyje priemonė tam padaryti. Tiesiog rašai. Ką jauti. Kodėl. Ir sustoji. Perskaitai. Tiesą sakant, atrodo kartais, jog pusė akmens nuo širdies nurieda. Na, o kita pusė pasilieka, nes problemos nepradingsta, jas išliejus rašalu ant popieriaus.