kai skendo jūroj saulė

Savaitgalis kaip koks įvairiausių stiprių emocijų židinys ir jaučiuosi padarius gero ir blogo daugiau negu spėčiau per savaitę. Bet keistas jausmas, kai atrodo, jog jau baigei garbinti savo galvoje susikurtą iliuziją, nes supratai, jog tai tėra didelė fantazija ir netikrovė, bet ties vienu apkabinimu vėl pradedi abejoti, ar tai ištikro taip jau netikra. Ir galbūt, to taip nesureikšminčiau, jeigu nesapnuočiau mano galvoje trokštamų įvykti situacijų, kurios niekada neįvyks. Bet kažkaip viskas ištikro yra ne taip liūdna kaip gali pasirodyti. Kad ir per mažutį mėšlą perplaukiau per tas dvi dienas, ištikro viskas kelia šypseną pagalvojus į kokius įvykių sūkurius aš mėgstu įsipainioti pati to nepastebėdama. Ir šiandien džiaugiuosi dėl daugelio dalyko, dėl geriamos nerealiai skanios arbatos, dėl to, jog išgirdau Saulės Kliošą gyvai ir nebegaliu atsiklausyti šios dainos, jog viskas nuolatos keičiasi ir nestovi vietoje, jog nebijau išreikšti savo emocijų ir man palengvėja, jog Škėma užvaldė mano kiekvieną laisvesnę minutę, jog pavasaris ir dievinu sukneles, jog kai kurie žmonės nustebina, kokie jie ištikro yra kupini šilumos, tik reikia jos paprašyt. Ir dar, jog šiandien sekmadienis, kurio, kad ir kaip būtų keista labai laukiau, nes nereik niekur skubėt ir galima atsipūsti bei skirti laiko sau.

saulė, dviračiai ir suknelės.

Gera matyti kaip kiekvienam bloge kiekvienas bent po menkutį įrašą yra paskyręs išreikšti savo asmeninį džiaugsmą ir parodyti teigiamą bei optimistišką pirmųjų saulės spindulių poveikį pagaliau nuo pilkos žiemos atsigavusiai nuotaikai. Žinoma, pastebėjau, kad šiuo metu vyrauja keistas saulės išlindimo grafikas: vieną dieną apsiniaukusi, kitą - saulėta ir visus iš proto bei namų verčianti išsiropšti diena. O man viduje tiesiog gera ir ramu, na ir kas, kad visa savaitė buvo kažkokia overthinkinimo ir neaiškios prigimties neigiamų minčių kupina, bet penktadienis viską apvertė aukštyn kojomis. Šeštadienis taip pat buvo nuostabus. Ir šiaip viskas yra nuostabu bei ramu, be mikroskopinio streso trupinėlio, ateinanti savaitė kvepia visišku pozityvu ir nuotaikos negadina net tai, jog pažymiai svarbiausiuose mokslų dalykuose gali būti ne per geriausi, nes turiu nuojautą, kad visgi man pasiseks ir viskas bus gerai. 

O pavasarinius pokyčius jaučiu šiek tiek ir savyje, bet galbūt pavasaris tik greičiausiai sugalvojama priežastis, kodėl tie pokyčiai pradėjo vykti. Pagaliau vėl savo noru, po daugelio laiko paėmiau knygą į rankas ir dar ne bet kokį, o seniai galvoje kirbėjusį, kad reikia perskaityti  - Škėmos masterpysą. Dar džiugina tai, kad visiškai netraukia kelnės (ne ta prasme, kad aš be jų ir nuoga:D), tiesiog sijono, suknelės dėvėjimas ištikrųjų suteikia to mergaitiškumo (ar moteriškumo), ypatingo pasitikėjimo savimo, pasipuošimo jausmą, o užtenka tik užsidėti nuo vėlyvos vasaros pamirštą suknelę ir nereikia nei makiažo, nei ypatingų šukuosenų, kad sulauktum ligi tol nepastebėtų žvilgsnių bei jaustumeis dėl to puikiai tuo pačiu metu.

Ir dar. Po vakar jaukaus pasiviakščiojimo senamiestyje negalėjau nepastebėti išlindusių laukan dviratininkų, ir, o dieve, taip užsigeidžiau ir aš atidaryti dviračių sezoną! Jau šiandien išsitrauksiu toli rūsy nugrūstą praeitos vasaros ištikimiausią mylimąjį ir įsitikinsiu, kad vis dar moku važiuot.:D Nors po praeitos vasaros palyginus nemažai prariedėtų kilometrų, turbūt neįmanoma pamiršti.

Ir taip, tikiuosi, kad dviračių sezoną greitai atidarys ir mano vasarinės ištikimosios riedėjimo bendražygės, kurios atsekė šį mano blogą (realiai, net nelabai nustebinot su savo seklių gebėjimais, žinojau, kad kada nors tai įvyks:D) ir sakė, jog mano įrašai, palyginus atrodo kaip inteligentiško žmogaus parašyti, o ne manęs ( dar kartą pasidžiaugsiu už šį išradingą komplimentą, yay!).

Džiaukitės nuostabiom dienom.
ir.  galima dar ir šitą dalyką padaryt. Jei noris.

kodėl visada sunku sugalvoti pavadinimą?

Vakar naktį labai negalėjau užmigt. Poto, kai ligoninėj pasakė, jog mano kardiogramoj galima įžvelgti širdies permušimus, atrodo, jog suprantu, jog jaučiau juos ir jie mane aplanko visad prieš miegą. Atrodo, jog širdis iššoks iš krūtinės ir kvėpuot šiek tiek sunku. Bandau susieti tai su vienišos širdies problemomis haha, kurios kada nors išsispręs arba neišsispręs ir gyvensiu iki gyvenimo galo kolekcionuodama kates. O šiaip. Šiandien rytą sugadino morkų tarkavimas. Arba aš tiesiog netalentinga tam, arba tai ištikro yra sunkiau nei šveisti juodai priskretusį puodą. 

Kas per posto pagrindinė mintis, nežinau, neklauskit. Pusė puodo su balandėliais išbėgo ir prisvilo, einu gerti arbatos ir klausytis Janis Joplin, kurios daina apie sunkią meilę man išspaudžia didelę šypseną kažkodėltais.

nežinai, ką tai reiškia. o galbūt?

Melancholiškai pozityvios nuotaikos apimta laižau cinamoną nuo obuolių ir toks jausmas, jog jame būtų šlakelis alkoholio. Bet ne. Kaip ir visą savaitę, tenkinuos arbata. Ruošiuos vėl išlįst į civilizaciją, pagaliau pirmadienį, po savaitės, kurią mano organizmas nusprendė padovanoti sau ir ta proga, mane aplankė streptodermija, ko pasekoje turėjau patirti, ką reiškia gulėti ligoninėj. Baisus žodis visiems, ta ligoninė. Visi iškart įsivaizduoja lašelines, kvėpavimo aparatus, skalpelius ir gydytojus su respiratoriais. Na, bet viskas daug paparasčiau, tiesiog mažas kambarėlis su keturiom lovom ir kasdieniai gydytojų, rezidentų, kuriems penkiskart per dieną pasakoji tą pačią savo būklės istoriją, vizitai. Bet čia tik iš paprastosios, praktiškosios pusės. Niekad negalvojau, bet būtent ten, taip, būtent ligoninėj yra tiek daug... meilės.

Na, ne tos meilės, erotiškosios, tarp dviejų 'obuolio' puselių, meilės. Tiesiog tos žmoniškosios, įvairiapusės meilės, kuri sumišusi su neišmatuojamu rūpesčiu ir gerumu bei milžiniškom viltim ir taip pat tuo pačiu metu panika, pesimizmu. Ir jaučiaus kaip tos didelės jausmų kupetos dalis. Vien seselės, kurios guodžia, kad rytoj nebus taip nuobodu ir liūdna bei sako, jog jeigu tik ko reikės, galima į jas kreiptis. Nors didžiausias židinys yra motinos su vaikais. Motinos, kurių vaikai kaip nors negaluoja ir niekas negali tiksliai nustatyti kodėl. Būtent į trijų tokių motinų apsuptį ir aš buvau papuolus. Ir tai yra stebuklinga, trapu, taip pat velniškai stipru ,kaip jos yra pasiryžusios bet ką padaryti dėl savo vaikų, aštuonis metus kovoti su nežinoma liga ir tūnoti ligoninėse kad ir savaites, kad tik jų vaikams nustatytų, kas yra. Per tas dienas girdėjau kaip jie džiaugėsi, liūdėjo, guodėsi man ir klausė ką daryti, atsistojo ir pakėlė visą administraciją ant kojų, kitu metu užsidarė atskiroj palatoj ir verkė, graudžiai verkė. Ir tai yra taip stipru, sunkiai žodžiais apibūdinama.

Nepaslaptis, kad ir aš vis dar mažyte dalele svajoju apie mediciną. Ypač po patirties pačioj ligoninėj. Pasijutau, jog tai vieta, kurioj jaučiuos gerai ir žiūrėdama į visus gydytojus, galvojau, jog labiausiai gyvenime didžiuočiausi savimi, jeigu būčiau jų vietoje, galėdama padėti toms motinoms su vaikais.

Po velniais. Bet sugrįžus namo, sugrįžau prie savųjų, palyginus mikroskopinių problemų. Ir nesugalvoju, kaip save priversti nustoti planavus, besitikėjus kažko iš ateities, ateinančios dienos, nes supratau viena - kai nesitiki, tik tada gali įvykti stebuklai bei būti patiriami nuostabiausi momentai. Visa ko, kas geriausia nutiko (ir nutiks) gyvenime mes niekada juk nesitikėjome, tiesa? Būtent dėlto tai ir nuostabu. Liepiu sau baigt planuot nuo šiol. Ir rimtai. Nuo šiol tikrai.