Melancholiškai pozityvios nuotaikos apimta laižau cinamoną nuo obuolių ir toks jausmas, jog jame būtų šlakelis alkoholio. Bet ne. Kaip ir visą savaitę, tenkinuos arbata. Ruošiuos vėl išlįst į civilizaciją, pagaliau pirmadienį, po savaitės, kurią mano organizmas nusprendė padovanoti sau ir ta proga, mane aplankė streptodermija, ko pasekoje turėjau patirti, ką reiškia gulėti ligoninėj. Baisus žodis visiems, ta ligoninė. Visi iškart įsivaizduoja lašelines, kvėpavimo aparatus, skalpelius ir gydytojus su respiratoriais. Na, bet viskas daug paparasčiau, tiesiog mažas kambarėlis su keturiom lovom ir kasdieniai gydytojų, rezidentų, kuriems penkiskart per dieną pasakoji tą pačią savo būklės istoriją, vizitai. Bet čia tik iš paprastosios, praktiškosios pusės. Niekad negalvojau, bet būtent ten, taip, būtent ligoninėj yra tiek daug... meilės.
Na, ne tos meilės, erotiškosios, tarp dviejų 'obuolio' puselių, meilės. Tiesiog tos žmoniškosios, įvairiapusės meilės, kuri sumišusi su neišmatuojamu rūpesčiu ir gerumu bei milžiniškom viltim ir taip pat tuo pačiu metu panika, pesimizmu. Ir jaučiaus kaip tos didelės jausmų kupetos dalis. Vien seselės, kurios guodžia, kad rytoj nebus taip nuobodu ir liūdna bei sako, jog jeigu tik ko reikės, galima į jas kreiptis. Nors didžiausias židinys yra motinos su vaikais. Motinos, kurių vaikai kaip nors negaluoja ir niekas negali tiksliai nustatyti kodėl. Būtent į trijų tokių motinų apsuptį ir aš buvau papuolus. Ir tai yra stebuklinga, trapu, taip pat velniškai stipru ,kaip jos yra pasiryžusios bet ką padaryti dėl savo vaikų, aštuonis metus kovoti su nežinoma liga ir tūnoti ligoninėse kad ir savaites, kad tik jų vaikams nustatytų, kas yra. Per tas dienas girdėjau kaip jie džiaugėsi, liūdėjo, guodėsi man ir klausė ką daryti, atsistojo ir pakėlė visą administraciją ant kojų, kitu metu užsidarė atskiroj palatoj ir verkė, graudžiai verkė. Ir tai yra taip stipru, sunkiai žodžiais apibūdinama.
Nepaslaptis, kad ir aš vis dar mažyte dalele svajoju apie mediciną. Ypač po patirties pačioj ligoninėj. Pasijutau, jog tai vieta, kurioj jaučiuos gerai ir žiūrėdama į visus gydytojus, galvojau, jog labiausiai gyvenime didžiuočiausi savimi, jeigu būčiau jų vietoje, galėdama padėti toms motinoms su vaikais.
Po velniais. Bet sugrįžus namo, sugrįžau prie savųjų, palyginus mikroskopinių problemų. Ir nesugalvoju, kaip save priversti nustoti planavus, besitikėjus kažko iš ateities, ateinančios dienos, nes supratau viena - kai nesitiki, tik tada gali įvykti stebuklai bei būti patiriami nuostabiausi momentai. Visa ko, kas geriausia nutiko (ir nutiks) gyvenime mes niekada juk nesitikėjome, tiesa? Būtent dėlto tai ir nuostabu. Liepiu sau baigt planuot nuo šiol. Ir rimtai. Nuo šiol tikrai.
No comments:
Post a Comment