Džiazas

Nenoriu. Nenoriu jausti. Bijau prisikurti iliuzijų, kurios ir būtų tik iliuzijos. Bijau papuošti iliuzijomis tikrovę ir taip visiškai iškraipyti tikrąjį vaizdą. Nes žinau, kad tokiu keliu eidama būsiu dar labiau įsiskaudinus save. Ir kas svarbiausia - savo pačios pastangomis.O tam įvykus bijau, jog dar labiau, o, galbūt net beveik galutinai, atsitversiu nuo meilės. Ir padarysiu savo širdį neprieinamą, užgožtą ir užkastą dar didesnėj baimės ir nusivylimo duobėj.

Bet kitavertus. Ar ji tokia nevirstų, jeigu šįkart išsigandus nepabandyčiau? O jeigu, tik paragavus iliuzijos trupinėlio, pabandyčiau neleisti širdžiai užvaldyti visos manęs, taip neišauginant jos didelės, turint galvoj mintį, jog galima iliuzija ištikro gali būti reali tikrovė?

Ji jau buvo pamiršus apie jį nuo to karto, paskutiniojo, kai kukliai tikėjosi, jog jis pasirodys. Jai atrodė, jog praėjo daug laiko, nes jo egzistavimą buvo visai pamiršusi, bet, geriau pagalvojus, ji suprastų, jog praėjo tik savaitė.

Ta diena nebuvo įprasta. Bent jau emociškai, tai tikrai. Ji jautėsi pakylėta, apsupta mylinčių žmonių, apgaubta šilumos bei jautėsi visapusiškai laisva. Atėjo į salę pasipuošusi ryškios, vandenyną primenančios, marškiniais ir pasidažiusi lūpas vyšnių raudonumo sodriu lūpdažiu. Kažkas jai pasakė, jog ji šiandien tiesiog švyti. Jai tai buvo siurprizas, nes negalvojo, jog laimė, esanti jos viduje, atsispindėjo ir išorėje. Bet tai dar labiau pakurstė vidinę ugnelę.

Pasigavusi draugę, pasiėmė stiklą viskio su ledu. Sutraukė cigaretę. Ir apturėjus keletą paprastų pokalbių, pamatė, jog atėjo ir jis. Jis jai pamojavo, o ji nusišypsojo ir toliau leido laiką kompanijoje. Ir vėl cigaretė. Keletą šokių. Džiazas. Saksofonų piktumas. Dūminė pertraukėlė. Sutiko jį. O jis šiandien atrodo patraukliai. Kaip visada. Susitaršę plaukai, marškiniai. Ji jautėsi prie jo laisvai, daug laisviau nei beveik prie visų ten buvusių žmonių. Bet stengėsi to nesureikšminti. Kad ir kaip būtų keista, ji vertė jį suglumti net ne vieną, o keletą kartų, o jis nebuvo pratęs prie to. Tai jį stebino.

Jie šoko, jis stengėsi neatrodyti susikaustęs, o ji buvo jo priešingybė - atsipalaidavusi ir lengva. Ir jam tai patiko. Šokio sąskaita jis prisiglausdavo prie jos, ji žvelgdavo jam pro petį, jam prisitraukus ją arčiau, jų žandai susiliesdavo vienai sekundei ir jie pajusdavo vienas kito kūno šilumą ir artumą. Kai jis nematė, ji plačiai šypsojosi jam pro petį.

Jie nenorėjo sustoti šokti. Su kukliom pertraukėlėm, jie nenorėjo paleisti vienas kito iki keturių ryto. Bet viskas paremta tik šokiu, tai būtent jis daro tokius nuostabius dalykus, pamanė ji. Nes bijojo. Nes jai patiko. Ir nenorėjo, kad tai baigtųsi. Vienu metu jis atsiprašė. Ji paklausė, kodėl. Jis atsakė, jog vienu metu šokdamas žiūrėjo į žemę, nes skaičiavo muzikos ritmą. Ji nusišypsojo ir gynė mintį, jog jis apgailestavo, kad negalėjo žiūrėti į ją, nes jam tai buvo svarbu ir patiko.

Tarp, ir dabar jai šypseną keliančių šokių, jie šiek tiek kalbėjosi. Ir rūkė. Būdama kompanijoje, ji jautėsi laisvai, o jis stebėjo ją ir juokdavosi iš kiekvienos keistesnės minties, kurią ji sumąstydavo.

Trys valandos nakties. Jie šoka ir džiaugiasi šokiu bei vienas kitu. Jai patinka, kaip jis pagauna jos ranką ir kaip jis nebijo būti arti. Šokis jiems suteikia kažkokį ypatingą intymų ryši. Šokant ji nebijo jo apkabinti, o šokiui pasibaigus jis ilgai neskuba paleisti jos rankos, kol jie eina link kitų. Jai tai kelia šypseną, bet ji stengiasi to nesureikšminti. Be jų salėj buvo likę tik du jų draugai. Jis pasiūlė jai atsigaivinti ir parūkyti. Jie pradėjo šnekėtis. Apie gyvenimą, apie žmones - artimus ir jau nebe - apie visa ko laikinumą. Jis jautėsi, jog turi, ką jai papasakoti, pamatęs kruopelytę prislėgtumo jos lūpose. Ji klausė tyliai, nenuleisdama žvilgsnio nuo jo akių. Jis taip pat. Kaip lengva ir netrikdančiai patogu žiūrėti jam į akis, galvojo ji. Slaptai ji nagrinėjo jo veidą, jis jai buvo labai patraklus. Ji jau buvo beveik pradėjusi galvoti, koks jausmas būtų jį bučiuoti, bet neleido sau apie tai mąstyti. Jai patiko aplinką, kokią kūrė jie dviese. O ir pasakyti buvo ką, ir netgi labai lengva. Ji jau pradėjo bijoti.

Jie šoko, net kai jau buvo pasiruošę eiti namo. Šnekėjo, jog gal susitiks ir rytoj, vėl šokiuose. Važiuodama automobiliu, ji mąstė apie tai, ką patyrė šiandien. Ir, ar tai buvo taip pakankamai ypatinga ir iš jo pusės. Atsisveikinant, jis atkišo ranką, ji per ją norėjo pliaukštelėti savąja, bet jis ją sugavo, šiek tiek suspaudė savojoje ir pasakė:
      - Apturėk nuostabią gimtadieninę naktį.
Ir nusišypsojo. Išlipo.
Ji pajuto kažką keisto viduje. Jo žodžius išgirdo ir du jų draugai, bet nesureagavo. Priešingai nei ji.

Paryčiais, bandydama užmigti, ji daug galvojo apie tą naktį ir jį. Ryte pajuto baimę ir iliuzijų grėsmę. Niekur nevažiavo. Ir neapsisprendė, ar malšinti tą jauduliuką, pagalvojus apie vakar vakarą, ar ne, nes bijojo nusivilti, bet bijojo ir to, jog jis jautė tą patį ir tas vakaras dar nebuvo paskutinis.

Pirmąkart su juo susipažinus, jis jai velniškai nepatiko. Labai nepatiko. Po mėnesio, važiuojant iš tos įsimintinos nakties, ji pasakė vairuojančiam draugui, jog jai jis rimtai patinka.
      - Žinai, man atrodo, kad ir tu jam. - pasakė atsidusęs ir nuliūdęs vairuotojas-draugas.

Apie ramybę, išvadas ir šviesumą

Ramuma. Ar žmonės pastebi, kad viena geriausių būsenų yra ramybė? Ramybė savyje. Pasitenkinimas esama situacija, žinojimas, jog esi toj vietoj ir tokiu laiku, nes tiesiog taip yra lemta ir geriausia. Nors prieš akis daugybę tikslų kurių nori siekt, neišsipildžiusios senos bei kurpiamos naujos svajonės. Vieną dieną esi laimingiausias pasaulyje, o kitą atrodo slysta viskas iš po kojų, visas pasaulis. Tada nori vėl pasiekt ramybę savyje, nes išorėje chaosas. O pajutęs ramybę savyje, tik tada galėsi rast ir sukurt ramybę kitur. Padrikos mintys šiek tiek, žinau, bet kartais jas taip norisi sudėlioti. Nes pačiai aiškiau pasidaro.

Ir dar tos knygos. Daro tokia didelę įtaką mano mintims, mano pasaulio suvokimui, bet tiesą sakant vien gerąja prasme. Įsitikinau vieną dalyką. Kai kuriuos dalykus kartais sunku suvokt, nors juos visada žinai giliai širdyje, kol neperskaitai apie juos arba kol nepatiri  savu kailiu. Ir tai nėra blogai, tai pamoko ir tada pradedi labiau klausyt širdies. Savęs. O kai klausai savęs, tik tada visiškai neieškodamas surandi žmonių, tikrų, nuoširdžių, priimančių tave tokį koks esi.

Dievaži, galbūt visąlaik taip sakau, bet ši vasara bus didžiausias įvykis, įsimintiniausia, kitoniškiausia, nes pagaliau jaučiu kaip skleidžiuos ir augu. Sparčiai kaip asmenybė ir kaip žmogus. Ir man kartais labai negera. Bet po kiekvienos žiemos ateina pavasaris. Juk gyvenime kaip pasakoj. Be druskos nesaldu. Kvėpuojam tiktai sau. Ir niekada nebuvo ir nebėra kur skubėt. Saulė vis arčiau.

Neišprotėjau, :) Ir vis dar truputį gyvenu filmu Into the Wild.

Emotion's a bitch.

Mano blogas nuobodus pačiai man. Na, bent jau dabar. Ir apskritai, kartais atsižvelgi į savo mąstymą, kuris vyravo prieš kurį laiką ir nebesupranti pati savęs, kodėl vienaip ar anaip manei tuo metu. Bet matyt tai normalu. „Apsispręsk“ - man kartoja draugės ir sako, jog visiškai nesupranta manęs, nes mano nuomonė apie žmones ir dalykus keičiasi tiesiog jiems nesuprantamai greitai. Bet tai ką daryt, jeigu aš negaliu ilgai pykt, galvot blogai apie žmogų, kad ir ką apie jį šneka kiti ar ką jis yra padaręs savo praeity. Bet kiti gali. Aš tiesiog nesugebu. Ir tie nuomonių skirtumai skirtingu laiku yra labai paprastas dalykas, kurį aš jau supratau apie save. Tiesiog, tuo metu kai jaučiuosi, kad man kažkas labai labai, tiesiog beprotiškai patinka, nors sprok arba aš ko nors labai labai nemėgstu ir pykstu ir atrodo, noriu galvą nuraut - tuomet mane užklupusios tiesiog paprasčiausios emocijos. Kurios dingsta, paprasčiausiai išnyksta. Ir po dienos, prisiminus tą emociškai sudirginusią situaciją, man atrodo kvaila, kad reagavau vienaip ar anaip. Bet čia yra tik kaltė mano pačios, kad pasiduodu emocijoms, kad leidžiu joms mane užvaldyti ir nemąstyti blaiviai ir ramiu protu. Kurį atgaunu po dienos ar kad ir po penkių minučių. Emocijos sucks. Ir gyvenimas būtų be dramų, jei jos nevaldytų žmonių. O dramos nėra reikalingos, tik serialuose, nors be jų kartais ir atrodo nuobodu.

Ir vėl savaitgalis, kai sekmadienį lavonauju po bemiegės, mažamiegės nakties. Bet laimingai lavonauju, nes atrodo, jog tiesiog gyvenu čia ir dabar bei jaučiu visišką įkvėpimą veikti, šypsotis, daryti laimingus kitus, pasakyti gerą žodį, pasidomėti ar tiesiog persimesti keliais sakiniais su tais, su kuriais vengdavau ir visiškai veltui. Vis dėlt, tie maži įsimylėjimai, taip priverčia teisingai gyventi, realiai, bent jau mane, priverčia suprasti, jog galėčiau taip ir be paskatinimo ar įkvėpimo šaltinio, bet kartais tiesiog pamiršti juk, kaip paprasta būti laimingam. Ir taip, rašymas į blogą sekmadieniais yra visiškai visada kažkas, kas eilinį kart yra kaip pasiteisinimas nepradėti atlikinėti darbų, kurie neatlikti jau rytoj turės blogų pasėkmių. Bet aa. Reikia. Reikia taisytis rezultatus, kad ramia galva būtų galima pradėti vasaroti:)

Kai vidury nakties išėjom pavedžioti šuns į šalia esančios mokyklos stadioną, man nerūpėjo ar aš su nubėgusiu makiažu, ar gerai atrodau, nors buvau su visą dieną aplink besiplaikstančia suknele ir tavo džemperiu; nes net nebuvo priežasties mąstyti apie tai. Sakėm, jog apeisim du ratus, bet apėjom daugiau nei tris ir tik išėjus iš laiptinės, tu paėmei mano ranką ir stipriai laikei visą laiką, nors nieko nebuvo aplink ir niekas nematė, nes visi seniai miegojo, o buvom tik aš, tu ir šuo ir daugiau nebuvo svarbu niekas, ir tu pasakei, koks žvaigždėtas dangus ir, jog dažnai ieškai Marso jame.

Svajokit, nepraleiskit, nepamirškit.

„Žinojimas, jog, kad ir koks paros metas, diena ar naktis, kad ir kiek valandų būtų ir man ant širdies gulėtų akmuo, liūdesio banga, o galbūt tiesiog norėčiau pasikalbėti, pasidalinti nauja pamišusia idėja, pasiguosti ar tiesiog išlieti begalinį džiaugsmą, galėjau kreiptis ir būčiau suprasta, paskatinta, dvigubai apdovanota gera nuotaika ir pasakymu 'taigi čia viskas ok', galiausiai padėjus ragelį, būčiau su didžiule šypsena iki ausų.“

kai skendo jūroj saulė

Savaitgalis kaip koks įvairiausių stiprių emocijų židinys ir jaučiuosi padarius gero ir blogo daugiau negu spėčiau per savaitę. Bet keistas jausmas, kai atrodo, jog jau baigei garbinti savo galvoje susikurtą iliuziją, nes supratai, jog tai tėra didelė fantazija ir netikrovė, bet ties vienu apkabinimu vėl pradedi abejoti, ar tai ištikro taip jau netikra. Ir galbūt, to taip nesureikšminčiau, jeigu nesapnuočiau mano galvoje trokštamų įvykti situacijų, kurios niekada neįvyks. Bet kažkaip viskas ištikro yra ne taip liūdna kaip gali pasirodyti. Kad ir per mažutį mėšlą perplaukiau per tas dvi dienas, ištikro viskas kelia šypseną pagalvojus į kokius įvykių sūkurius aš mėgstu įsipainioti pati to nepastebėdama. Ir šiandien džiaugiuosi dėl daugelio dalyko, dėl geriamos nerealiai skanios arbatos, dėl to, jog išgirdau Saulės Kliošą gyvai ir nebegaliu atsiklausyti šios dainos, jog viskas nuolatos keičiasi ir nestovi vietoje, jog nebijau išreikšti savo emocijų ir man palengvėja, jog Škėma užvaldė mano kiekvieną laisvesnę minutę, jog pavasaris ir dievinu sukneles, jog kai kurie žmonės nustebina, kokie jie ištikro yra kupini šilumos, tik reikia jos paprašyt. Ir dar, jog šiandien sekmadienis, kurio, kad ir kaip būtų keista labai laukiau, nes nereik niekur skubėt ir galima atsipūsti bei skirti laiko sau.

saulė, dviračiai ir suknelės.

Gera matyti kaip kiekvienam bloge kiekvienas bent po menkutį įrašą yra paskyręs išreikšti savo asmeninį džiaugsmą ir parodyti teigiamą bei optimistišką pirmųjų saulės spindulių poveikį pagaliau nuo pilkos žiemos atsigavusiai nuotaikai. Žinoma, pastebėjau, kad šiuo metu vyrauja keistas saulės išlindimo grafikas: vieną dieną apsiniaukusi, kitą - saulėta ir visus iš proto bei namų verčianti išsiropšti diena. O man viduje tiesiog gera ir ramu, na ir kas, kad visa savaitė buvo kažkokia overthinkinimo ir neaiškios prigimties neigiamų minčių kupina, bet penktadienis viską apvertė aukštyn kojomis. Šeštadienis taip pat buvo nuostabus. Ir šiaip viskas yra nuostabu bei ramu, be mikroskopinio streso trupinėlio, ateinanti savaitė kvepia visišku pozityvu ir nuotaikos negadina net tai, jog pažymiai svarbiausiuose mokslų dalykuose gali būti ne per geriausi, nes turiu nuojautą, kad visgi man pasiseks ir viskas bus gerai. 

O pavasarinius pokyčius jaučiu šiek tiek ir savyje, bet galbūt pavasaris tik greičiausiai sugalvojama priežastis, kodėl tie pokyčiai pradėjo vykti. Pagaliau vėl savo noru, po daugelio laiko paėmiau knygą į rankas ir dar ne bet kokį, o seniai galvoje kirbėjusį, kad reikia perskaityti  - Škėmos masterpysą. Dar džiugina tai, kad visiškai netraukia kelnės (ne ta prasme, kad aš be jų ir nuoga:D), tiesiog sijono, suknelės dėvėjimas ištikrųjų suteikia to mergaitiškumo (ar moteriškumo), ypatingo pasitikėjimo savimo, pasipuošimo jausmą, o užtenka tik užsidėti nuo vėlyvos vasaros pamirštą suknelę ir nereikia nei makiažo, nei ypatingų šukuosenų, kad sulauktum ligi tol nepastebėtų žvilgsnių bei jaustumeis dėl to puikiai tuo pačiu metu.

Ir dar. Po vakar jaukaus pasiviakščiojimo senamiestyje negalėjau nepastebėti išlindusių laukan dviratininkų, ir, o dieve, taip užsigeidžiau ir aš atidaryti dviračių sezoną! Jau šiandien išsitrauksiu toli rūsy nugrūstą praeitos vasaros ištikimiausią mylimąjį ir įsitikinsiu, kad vis dar moku važiuot.:D Nors po praeitos vasaros palyginus nemažai prariedėtų kilometrų, turbūt neįmanoma pamiršti.

Ir taip, tikiuosi, kad dviračių sezoną greitai atidarys ir mano vasarinės ištikimosios riedėjimo bendražygės, kurios atsekė šį mano blogą (realiai, net nelabai nustebinot su savo seklių gebėjimais, žinojau, kad kada nors tai įvyks:D) ir sakė, jog mano įrašai, palyginus atrodo kaip inteligentiško žmogaus parašyti, o ne manęs ( dar kartą pasidžiaugsiu už šį išradingą komplimentą, yay!).

Džiaukitės nuostabiom dienom.
ir.  galima dar ir šitą dalyką padaryt. Jei noris.

kodėl visada sunku sugalvoti pavadinimą?

Vakar naktį labai negalėjau užmigt. Poto, kai ligoninėj pasakė, jog mano kardiogramoj galima įžvelgti širdies permušimus, atrodo, jog suprantu, jog jaučiau juos ir jie mane aplanko visad prieš miegą. Atrodo, jog širdis iššoks iš krūtinės ir kvėpuot šiek tiek sunku. Bandau susieti tai su vienišos širdies problemomis haha, kurios kada nors išsispręs arba neišsispręs ir gyvensiu iki gyvenimo galo kolekcionuodama kates. O šiaip. Šiandien rytą sugadino morkų tarkavimas. Arba aš tiesiog netalentinga tam, arba tai ištikro yra sunkiau nei šveisti juodai priskretusį puodą. 

Kas per posto pagrindinė mintis, nežinau, neklauskit. Pusė puodo su balandėliais išbėgo ir prisvilo, einu gerti arbatos ir klausytis Janis Joplin, kurios daina apie sunkią meilę man išspaudžia didelę šypseną kažkodėltais.

nežinai, ką tai reiškia. o galbūt?

Melancholiškai pozityvios nuotaikos apimta laižau cinamoną nuo obuolių ir toks jausmas, jog jame būtų šlakelis alkoholio. Bet ne. Kaip ir visą savaitę, tenkinuos arbata. Ruošiuos vėl išlįst į civilizaciją, pagaliau pirmadienį, po savaitės, kurią mano organizmas nusprendė padovanoti sau ir ta proga, mane aplankė streptodermija, ko pasekoje turėjau patirti, ką reiškia gulėti ligoninėj. Baisus žodis visiems, ta ligoninė. Visi iškart įsivaizduoja lašelines, kvėpavimo aparatus, skalpelius ir gydytojus su respiratoriais. Na, bet viskas daug paparasčiau, tiesiog mažas kambarėlis su keturiom lovom ir kasdieniai gydytojų, rezidentų, kuriems penkiskart per dieną pasakoji tą pačią savo būklės istoriją, vizitai. Bet čia tik iš paprastosios, praktiškosios pusės. Niekad negalvojau, bet būtent ten, taip, būtent ligoninėj yra tiek daug... meilės.

Na, ne tos meilės, erotiškosios, tarp dviejų 'obuolio' puselių, meilės. Tiesiog tos žmoniškosios, įvairiapusės meilės, kuri sumišusi su neišmatuojamu rūpesčiu ir gerumu bei milžiniškom viltim ir taip pat tuo pačiu metu panika, pesimizmu. Ir jaučiaus kaip tos didelės jausmų kupetos dalis. Vien seselės, kurios guodžia, kad rytoj nebus taip nuobodu ir liūdna bei sako, jog jeigu tik ko reikės, galima į jas kreiptis. Nors didžiausias židinys yra motinos su vaikais. Motinos, kurių vaikai kaip nors negaluoja ir niekas negali tiksliai nustatyti kodėl. Būtent į trijų tokių motinų apsuptį ir aš buvau papuolus. Ir tai yra stebuklinga, trapu, taip pat velniškai stipru ,kaip jos yra pasiryžusios bet ką padaryti dėl savo vaikų, aštuonis metus kovoti su nežinoma liga ir tūnoti ligoninėse kad ir savaites, kad tik jų vaikams nustatytų, kas yra. Per tas dienas girdėjau kaip jie džiaugėsi, liūdėjo, guodėsi man ir klausė ką daryti, atsistojo ir pakėlė visą administraciją ant kojų, kitu metu užsidarė atskiroj palatoj ir verkė, graudžiai verkė. Ir tai yra taip stipru, sunkiai žodžiais apibūdinama.

Nepaslaptis, kad ir aš vis dar mažyte dalele svajoju apie mediciną. Ypač po patirties pačioj ligoninėj. Pasijutau, jog tai vieta, kurioj jaučiuos gerai ir žiūrėdama į visus gydytojus, galvojau, jog labiausiai gyvenime didžiuočiausi savimi, jeigu būčiau jų vietoje, galėdama padėti toms motinoms su vaikais.

Po velniais. Bet sugrįžus namo, sugrįžau prie savųjų, palyginus mikroskopinių problemų. Ir nesugalvoju, kaip save priversti nustoti planavus, besitikėjus kažko iš ateities, ateinančios dienos, nes supratau viena - kai nesitiki, tik tada gali įvykti stebuklai bei būti patiriami nuostabiausi momentai. Visa ko, kas geriausia nutiko (ir nutiks) gyvenime mes niekada juk nesitikėjome, tiesa? Būtent dėlto tai ir nuostabu. Liepiu sau baigt planuot nuo šiol. Ir rimtai. Nuo šiol tikrai.

Galų gale naktis visad priveda prie kokių nors dalykų, prie kurių diena neprivestų niekada

Geras. Man atrodo atradau save rašyme. Tiesiog, pradėjau rašyti citatas įvairias. Poto ir savo mintis. Ir viskas galiausiai išsivystė į mano jausmų, būsenų, išgyvenimų aprašymą. Ir tai taip padeda, kaip kokia terapija, kuriai prasidėjus aš nebegaliu sustoti, prirašau tris puslapius ir save stabdau, nes žinau, jog galėčiau tai tęsti ir tęsti, bet reikia eiti miegoti. Nes visas rašymo įkvėpimas ir užpuola naktį. Pavyzdžiui, kad ir dabar. Pusė dviejų. Ir kiek nedaug reikėjo, kad čiupčiau rašiklį ir liečiau mintis. Tik kelių, jau įprastomis tapusių, vis kartojamų šiom savaitėm, melodijų brazdinant gitara ir prisiminiau labai jaudinantį momentą, kuris mane nuvedė iki dar didesnių išvedžiojimų, kurie mane privertė jaustis labai nekaip. Kadangi pastaruoju metu šūdinos savijautos apmalšinimas yra būtent išsiaiškinimas, kodėl ji atsiranda, rašymas yra geriausia pasaulyje priemonė tam padaryti. Tiesiog rašai. Ką jauti. Kodėl. Ir sustoji. Perskaitai. Tiesą sakant, atrodo kartais, jog pusė akmens nuo širdies nurieda. Na, o kita pusė pasilieka, nes problemos nepradingsta, jas išliejus rašalu ant popieriaus.