Apie ramybę, išvadas ir šviesumą

Ramuma. Ar žmonės pastebi, kad viena geriausių būsenų yra ramybė? Ramybė savyje. Pasitenkinimas esama situacija, žinojimas, jog esi toj vietoj ir tokiu laiku, nes tiesiog taip yra lemta ir geriausia. Nors prieš akis daugybę tikslų kurių nori siekt, neišsipildžiusios senos bei kurpiamos naujos svajonės. Vieną dieną esi laimingiausias pasaulyje, o kitą atrodo slysta viskas iš po kojų, visas pasaulis. Tada nori vėl pasiekt ramybę savyje, nes išorėje chaosas. O pajutęs ramybę savyje, tik tada galėsi rast ir sukurt ramybę kitur. Padrikos mintys šiek tiek, žinau, bet kartais jas taip norisi sudėlioti. Nes pačiai aiškiau pasidaro.

Ir dar tos knygos. Daro tokia didelę įtaką mano mintims, mano pasaulio suvokimui, bet tiesą sakant vien gerąja prasme. Įsitikinau vieną dalyką. Kai kuriuos dalykus kartais sunku suvokt, nors juos visada žinai giliai širdyje, kol neperskaitai apie juos arba kol nepatiri  savu kailiu. Ir tai nėra blogai, tai pamoko ir tada pradedi labiau klausyt širdies. Savęs. O kai klausai savęs, tik tada visiškai neieškodamas surandi žmonių, tikrų, nuoširdžių, priimančių tave tokį koks esi.

Dievaži, galbūt visąlaik taip sakau, bet ši vasara bus didžiausias įvykis, įsimintiniausia, kitoniškiausia, nes pagaliau jaučiu kaip skleidžiuos ir augu. Sparčiai kaip asmenybė ir kaip žmogus. Ir man kartais labai negera. Bet po kiekvienos žiemos ateina pavasaris. Juk gyvenime kaip pasakoj. Be druskos nesaldu. Kvėpuojam tiktai sau. Ir niekada nebuvo ir nebėra kur skubėt. Saulė vis arčiau.

Neišprotėjau, :) Ir vis dar truputį gyvenu filmu Into the Wild.

Emotion's a bitch.

Mano blogas nuobodus pačiai man. Na, bent jau dabar. Ir apskritai, kartais atsižvelgi į savo mąstymą, kuris vyravo prieš kurį laiką ir nebesupranti pati savęs, kodėl vienaip ar anaip manei tuo metu. Bet matyt tai normalu. „Apsispręsk“ - man kartoja draugės ir sako, jog visiškai nesupranta manęs, nes mano nuomonė apie žmones ir dalykus keičiasi tiesiog jiems nesuprantamai greitai. Bet tai ką daryt, jeigu aš negaliu ilgai pykt, galvot blogai apie žmogų, kad ir ką apie jį šneka kiti ar ką jis yra padaręs savo praeity. Bet kiti gali. Aš tiesiog nesugebu. Ir tie nuomonių skirtumai skirtingu laiku yra labai paprastas dalykas, kurį aš jau supratau apie save. Tiesiog, tuo metu kai jaučiuosi, kad man kažkas labai labai, tiesiog beprotiškai patinka, nors sprok arba aš ko nors labai labai nemėgstu ir pykstu ir atrodo, noriu galvą nuraut - tuomet mane užklupusios tiesiog paprasčiausios emocijos. Kurios dingsta, paprasčiausiai išnyksta. Ir po dienos, prisiminus tą emociškai sudirginusią situaciją, man atrodo kvaila, kad reagavau vienaip ar anaip. Bet čia yra tik kaltė mano pačios, kad pasiduodu emocijoms, kad leidžiu joms mane užvaldyti ir nemąstyti blaiviai ir ramiu protu. Kurį atgaunu po dienos ar kad ir po penkių minučių. Emocijos sucks. Ir gyvenimas būtų be dramų, jei jos nevaldytų žmonių. O dramos nėra reikalingos, tik serialuose, nors be jų kartais ir atrodo nuobodu.