Nenoriu. Nenoriu jausti. Bijau prisikurti iliuzijų, kurios ir būtų
tik iliuzijos. Bijau papuošti iliuzijomis tikrovę ir taip visiškai
iškraipyti tikrąjį vaizdą. Nes žinau, kad tokiu keliu eidama būsiu dar
labiau įsiskaudinus save. Ir kas svarbiausia - savo pačios pastangomis.O
tam įvykus bijau, jog dar labiau, o, galbūt net beveik galutinai,
atsitversiu nuo meilės. Ir padarysiu savo širdį neprieinamą, užgožtą ir
užkastą dar didesnėj baimės ir nusivylimo duobėj.
Bet kitavertus. Ar ji tokia nevirstų, jeigu šįkart išsigandus
nepabandyčiau? O jeigu, tik paragavus iliuzijos trupinėlio, pabandyčiau
neleisti širdžiai užvaldyti visos manęs, taip neišauginant jos didelės,
turint galvoj mintį, jog galima iliuzija ištikro gali būti reali
tikrovė?
Ji jau buvo pamiršus apie jį nuo to karto, paskutiniojo, kai kukliai tikėjosi, jog jis pasirodys. Jai atrodė, jog praėjo daug laiko, nes jo egzistavimą buvo visai pamiršusi, bet, geriau pagalvojus, ji suprastų, jog praėjo tik savaitė.
Ta diena nebuvo įprasta. Bent jau emociškai, tai tikrai. Ji jautėsi pakylėta, apsupta mylinčių žmonių, apgaubta šilumos bei jautėsi visapusiškai laisva. Atėjo į salę pasipuošusi ryškios, vandenyną primenančios, marškiniais ir pasidažiusi lūpas vyšnių raudonumo sodriu lūpdažiu. Kažkas jai pasakė, jog ji šiandien tiesiog švyti. Jai tai buvo siurprizas, nes negalvojo, jog laimė, esanti jos viduje, atsispindėjo ir išorėje. Bet tai dar labiau pakurstė vidinę ugnelę.
Pasigavusi draugę, pasiėmė stiklą viskio su ledu. Sutraukė cigaretę. Ir apturėjus keletą paprastų pokalbių, pamatė, jog atėjo ir jis. Jis jai pamojavo, o ji nusišypsojo ir toliau leido laiką kompanijoje. Ir vėl cigaretė. Keletą šokių. Džiazas. Saksofonų piktumas. Dūminė pertraukėlė. Sutiko jį. O jis šiandien atrodo patraukliai. Kaip visada. Susitaršę plaukai, marškiniai. Ji jautėsi prie jo laisvai, daug laisviau nei beveik prie visų ten buvusių žmonių. Bet stengėsi to nesureikšminti. Kad ir kaip būtų keista, ji vertė jį suglumti net ne vieną, o keletą kartų, o jis nebuvo pratęs prie to. Tai jį stebino.
Jie šoko, jis stengėsi neatrodyti susikaustęs, o ji buvo jo priešingybė - atsipalaidavusi ir lengva. Ir jam tai patiko. Šokio sąskaita jis prisiglausdavo prie jos, ji žvelgdavo jam pro petį, jam prisitraukus ją arčiau, jų žandai susiliesdavo vienai sekundei ir jie pajusdavo vienas kito kūno šilumą ir artumą. Kai jis nematė, ji plačiai šypsojosi jam pro petį.
Jie nenorėjo sustoti šokti. Su kukliom pertraukėlėm, jie nenorėjo paleisti vienas kito iki keturių ryto. Bet viskas paremta tik šokiu, tai būtent jis daro tokius nuostabius dalykus, pamanė ji. Nes bijojo. Nes jai patiko. Ir nenorėjo, kad tai baigtųsi. Vienu metu jis atsiprašė. Ji paklausė, kodėl. Jis atsakė, jog vienu metu šokdamas žiūrėjo į žemę, nes skaičiavo muzikos ritmą. Ji nusišypsojo ir gynė mintį, jog jis apgailestavo, kad negalėjo žiūrėti į ją, nes jam tai buvo svarbu ir patiko.
Tarp, ir dabar jai šypseną keliančių šokių, jie šiek tiek kalbėjosi. Ir rūkė. Būdama kompanijoje, ji jautėsi laisvai, o jis stebėjo ją ir juokdavosi iš kiekvienos keistesnės minties, kurią ji sumąstydavo.
Trys valandos nakties. Jie šoka ir džiaugiasi šokiu bei vienas kitu. Jai patinka, kaip jis pagauna jos ranką ir kaip jis nebijo būti arti. Šokis jiems suteikia kažkokį ypatingą intymų ryši. Šokant ji nebijo jo apkabinti, o šokiui pasibaigus jis ilgai neskuba paleisti jos rankos, kol jie eina link kitų. Jai tai kelia šypseną, bet ji stengiasi to nesureikšminti. Be jų salėj buvo likę tik du jų draugai. Jis pasiūlė jai atsigaivinti ir parūkyti. Jie pradėjo šnekėtis. Apie gyvenimą, apie žmones - artimus ir jau nebe - apie visa ko laikinumą. Jis jautėsi, jog turi, ką jai papasakoti, pamatęs kruopelytę prislėgtumo jos lūpose. Ji klausė tyliai, nenuleisdama žvilgsnio nuo jo akių. Jis taip pat. Kaip lengva ir netrikdančiai patogu žiūrėti jam į akis, galvojo ji. Slaptai ji nagrinėjo jo veidą, jis jai buvo labai patraklus. Ji jau buvo beveik pradėjusi galvoti, koks jausmas būtų jį bučiuoti, bet neleido sau apie tai mąstyti. Jai patiko aplinką, kokią kūrė jie dviese. O ir pasakyti buvo ką, ir netgi labai lengva. Ji jau pradėjo bijoti.
Jie šoko, net kai jau buvo pasiruošę eiti namo. Šnekėjo, jog gal susitiks ir rytoj, vėl šokiuose. Važiuodama automobiliu, ji mąstė apie tai, ką patyrė šiandien. Ir, ar tai buvo taip pakankamai ypatinga ir iš jo pusės. Atsisveikinant, jis atkišo ranką, ji per ją norėjo pliaukštelėti savąja, bet jis ją sugavo, šiek tiek suspaudė savojoje ir pasakė:
- Apturėk nuostabią gimtadieninę naktį.
Ir nusišypsojo. Išlipo.
Ji pajuto kažką keisto viduje. Jo žodžius išgirdo ir du jų draugai, bet nesureagavo. Priešingai nei ji.
Paryčiais, bandydama užmigti, ji daug galvojo apie tą naktį ir jį. Ryte pajuto baimę ir iliuzijų grėsmę. Niekur nevažiavo. Ir neapsisprendė, ar malšinti tą jauduliuką, pagalvojus apie vakar vakarą, ar ne, nes bijojo nusivilti, bet bijojo ir to, jog jis jautė tą patį ir tas vakaras dar nebuvo paskutinis.
Pirmąkart su juo susipažinus, jis jai velniškai nepatiko. Labai
nepatiko. Po mėnesio, važiuojant iš tos įsimintinos nakties, ji pasakė
vairuojančiam draugui, jog jai jis rimtai patinka.
- Žinai, man atrodo, kad ir tu jam. - pasakė atsidusęs ir nuliūdęs vairuotojas-draugas.
