Kolfildiški pamąstymai apie small talkus

Pavargau, pavargau. Atostogos, taip sakant, mane visiškai įvilko į degradavimo, tinginystės ir alkoholizmo liūną, iš kurio dabar taip velniškai sunku išbristi. Egzaminai mažiau nei už dviejų mėnesių, o aš jau dvi savaitės neatsiverčiau knygos, praleidau du kontrolinius ir vis dar negaliu susiimti. Ir apskritai. kažkaip vienintelis dalykas, kurį noriu daryti, tai gyventi naktimis, dieną miegoti arba gulėti lovoje su gera knyga, kurių skaitymo malonumą atradau ir vėl iš naujo (turbūt čia vienintelis pliusas iš mano pastarųjų savaičių/dienų). Nebesinori nei lindyhopo, nei džiazo, nei koncertų, nei nieko. Nei kažkokio bendravimo iš 'reikalo', tų vadinamųjų small talkų, kurie yra tokie dirbtini.

O apie pastaruosius! Jau kokį mėnesiuką ar du bandau įžvelgti tą žmonių savybę kalbėti, nes reikia. Kalbėti, nes kitaip pasirodysi kvailas, nelyderiškas, neturintis ką pasakyti, o juk tai taip gėda! Pastaruoju metu supratau, kad man į tai visiškai nusispjaut ir daugumą tai priverčia jaustis velnioniškai nejaukiai. Tarkim, esi kokioj susibūrimų vietoj kur daug pažįstamų iš matymo veidų, na, tarkim, bare. Išeini parūkyt vienas, nes draugai nusprendė geriau įsileisti daugiau alaus negu nikotino. Sutinki rūkantį pažįstamą, pasisveikini. Tu jo nepažįsti. Ir tavo mintys kažkur toli. Apie orą nuotaikos neturi šnekėti, nes tai irgi atrodys iš reikalo. Dėlto stovi ir tyli, na, nes taip yra paprasčiausiai teisinga ir natūralu, minčių neiššauksi, jeigu jas priverstinai bandysi 'išmįslyti'. Ir kas atsitinka? Dvi trečiosios tikimybės, jog žmogus nejaukiai mindžikuos prie tavęs, bandys užmegzti kokį totally lame pokalbį apie orą, apie balą, apie cigaretes, nors tu, deja, neturi ką pasakyti ir galbūt net nenori, taigi, nusišypsosi ir toliau trauksi cigaretę. Ar dėlto aš pasidarysiu intravertė, kukli, neįdomi kito akyse? Galbūt. Bet kodėl. Ar negeriau šnekėti tik tada, kai turi ką pasakyti, nes tada tai turės kažkokią vertę ir prasmę abiems? Ar viso socializavimosi esmė yra, tiesiog šnekėti, kad ir apie debesį, apie orą, apie alų, nors tai tau visiškai neįdomu, bet bent pasirodysi protingas arba atvirkščiai, durnas, bet normalus (nors prieštarausi pats sau ir dėlto fainesnis pačiam sau tikrai nepatapsi)?

Dieve, skambu kaip Kolfildas iš šiandien lovoje pabaigtos „Rugiuose prie bedugnės“.

Užvaldęs platus žodynas

Kažkaip vis apsilankau savo bloggerio paskyroje,iš neturėjimo ką veikt ar ieškodama kokių įdomių skaitalų, ir vis suprantu, kad prieš metus užprenumeruoti blogai, man visiškai neimponuoja ir net šiek tiek kelia pasišlykštėjimą. No offence, tikrai, niekam konkrečiam, bet matyt mano interesų amplitudė kiek pasikeitė. Bet taip pat, nepaisant mano šito išpeikimo, pastebėjau, kad amplitudė pasikeitė ir kai kurių kitų blogų, Cheers mates. Bet kiti. Mados, modelių nuotraukos, viskas tik su, giliai ar nelabai, užslėptu marketingu, nuliu ryšio su pačiu žmogumi ar kokia tais nauda, išskyrus pinigų išlupimo intencija, įtikinus tiek silpnesnį, patiklesnį, tiek stipresnį, kažkokių tiesų, kurios tėra kapitalistinis triukas. Ir tie triukai veikia ir mane, kad ir kaip sunku atsiriboti. Bet visgi, nieko, išskyrus maistą ir baterijas, nepirkau jau kokį mėnesį. Gal ir visai neblogai.

Jau antrą savaitgalį nesinori nieko naudingo veikti, tik sėdėti chalate ir žiūrėti filmus bei serialus, galvoti apie prisivertimą mokytis ir darytis kokias tais surastas natūralias plaukų kaukes internete, mąstyti apie kitus metus ir mokyklos baigimą, kuris atrodo išlaisvins mane iš kokio tais pačios susikurto vidinio kalėjimo. Pasiguodžiau draugei, jog visiškai nejaučiu jokio noro specialiai stengtis palaikyti ryšio su žmonėmis, atrodyti turinti kažką pasakyti, kai ištikro neturiu ką, ir ji pasakė, jog taip jaučiasi, gal kokį mėnesį. Gal ištikro, tai yra normalu. Bet man kažkaip kol kas keista, bet jaučiu, jog tai savita ir natūralu, ir tarsi sklinda iš manęs. Vis dėlto, savaitgalio tingėjimai man patapo saviti crisis moments, po kurių tarsi sugrįžtu į gyvenimą ir pamirštu užtikusią krizę bei pradedu daryti, tiesiog, jog daryti bei tame atrasti didelę meilę, pamiršus, jog mėgstu viskame įžvelgti prasmę. O prasmės nereikia įžvelgti, nereikia jos ieškoti, nes dauguma dalykų yra tiesiog dalykai, o žmonės yra tiesiog žmonės.Ir šitas įrašas yra tiesiog įrašas, minčių srautas, sąmoningas minčių srautas, kuris gal kam nors visiškai makes sense, nes jie įsivaizduoja, jog jaučiasi panašiai, o kitiems, tiesiog atrodo kaži kokia šizofreniškų apraiškų pradžia.

O šito tinklaraščio tagai, pavadinimas ir, apskritai, linkas sako, jog jo autorius bando apsimesti, kaži kokia bohemiškai susimąsčiusia asmenybe, kuri dedasi ir nerimauja, jog nesupranta viso pasaulio, ar tais visas pasaulis nesupranta jos. Ne, taip nėra, bet čia tik šiaip, reikėjo tai pasakyt ir paneigt..