Ir vėl savaitgalis, kai sekmadienį lavonauju po bemiegės, mažamiegės nakties. Bet laimingai lavonauju, nes atrodo, jog tiesiog gyvenu čia ir dabar bei jaučiu visišką įkvėpimą veikti, šypsotis, daryti laimingus kitus, pasakyti gerą žodį, pasidomėti ar tiesiog persimesti keliais sakiniais su tais, su kuriais vengdavau ir visiškai veltui. Vis dėlt, tie maži įsimylėjimai, taip priverčia teisingai gyventi, realiai, bent jau mane, priverčia suprasti, jog galėčiau taip ir be paskatinimo ar įkvėpimo šaltinio, bet kartais tiesiog pamiršti juk, kaip paprasta būti laimingam. Ir taip, rašymas į blogą sekmadieniais yra visiškai visada kažkas, kas eilinį kart yra kaip pasiteisinimas nepradėti atlikinėti darbų, kurie neatlikti jau rytoj turės blogų pasėkmių. Bet aa. Reikia. Reikia taisytis rezultatus, kad ramia galva būtų galima pradėti vasaroti:)
Kai vidury nakties išėjom pavedžioti šuns į šalia esančios mokyklos stadioną, man nerūpėjo ar aš su nubėgusiu makiažu, ar gerai atrodau, nors buvau su visą dieną aplink besiplaikstančia suknele ir tavo džemperiu; nes net nebuvo priežasties mąstyti apie tai. Sakėm, jog apeisim du ratus, bet apėjom daugiau nei tris ir tik išėjus iš laiptinės, tu paėmei mano ranką ir stipriai laikei visą laiką, nors nieko nebuvo aplink ir niekas nematė, nes visi seniai miegojo, o buvom tik aš, tu ir šuo ir daugiau nebuvo svarbu niekas, ir tu pasakei, koks žvaigždėtas dangus ir, jog dažnai ieškai Marso jame.
Svajokit, nepraleiskit, nepamirškit.
