Emotion's a bitch.

Mano blogas nuobodus pačiai man. Na, bent jau dabar. Ir apskritai, kartais atsižvelgi į savo mąstymą, kuris vyravo prieš kurį laiką ir nebesupranti pati savęs, kodėl vienaip ar anaip manei tuo metu. Bet matyt tai normalu. „Apsispręsk“ - man kartoja draugės ir sako, jog visiškai nesupranta manęs, nes mano nuomonė apie žmones ir dalykus keičiasi tiesiog jiems nesuprantamai greitai. Bet tai ką daryt, jeigu aš negaliu ilgai pykt, galvot blogai apie žmogų, kad ir ką apie jį šneka kiti ar ką jis yra padaręs savo praeity. Bet kiti gali. Aš tiesiog nesugebu. Ir tie nuomonių skirtumai skirtingu laiku yra labai paprastas dalykas, kurį aš jau supratau apie save. Tiesiog, tuo metu kai jaučiuosi, kad man kažkas labai labai, tiesiog beprotiškai patinka, nors sprok arba aš ko nors labai labai nemėgstu ir pykstu ir atrodo, noriu galvą nuraut - tuomet mane užklupusios tiesiog paprasčiausios emocijos. Kurios dingsta, paprasčiausiai išnyksta. Ir po dienos, prisiminus tą emociškai sudirginusią situaciją, man atrodo kvaila, kad reagavau vienaip ar anaip. Bet čia yra tik kaltė mano pačios, kad pasiduodu emocijoms, kad leidžiu joms mane užvaldyti ir nemąstyti blaiviai ir ramiu protu. Kurį atgaunu po dienos ar kad ir po penkių minučių. Emocijos sucks. Ir gyvenimas būtų be dramų, jei jos nevaldytų žmonių. O dramos nėra reikalingos, tik serialuose, nors be jų kartais ir atrodo nuobodu.