kai skendo jūroj saulė

Savaitgalis kaip koks įvairiausių stiprių emocijų židinys ir jaučiuosi padarius gero ir blogo daugiau negu spėčiau per savaitę. Bet keistas jausmas, kai atrodo, jog jau baigei garbinti savo galvoje susikurtą iliuziją, nes supratai, jog tai tėra didelė fantazija ir netikrovė, bet ties vienu apkabinimu vėl pradedi abejoti, ar tai ištikro taip jau netikra. Ir galbūt, to taip nesureikšminčiau, jeigu nesapnuočiau mano galvoje trokštamų įvykti situacijų, kurios niekada neįvyks. Bet kažkaip viskas ištikro yra ne taip liūdna kaip gali pasirodyti. Kad ir per mažutį mėšlą perplaukiau per tas dvi dienas, ištikro viskas kelia šypseną pagalvojus į kokius įvykių sūkurius aš mėgstu įsipainioti pati to nepastebėdama. Ir šiandien džiaugiuosi dėl daugelio dalyko, dėl geriamos nerealiai skanios arbatos, dėl to, jog išgirdau Saulės Kliošą gyvai ir nebegaliu atsiklausyti šios dainos, jog viskas nuolatos keičiasi ir nestovi vietoje, jog nebijau išreikšti savo emocijų ir man palengvėja, jog Škėma užvaldė mano kiekvieną laisvesnę minutę, jog pavasaris ir dievinu sukneles, jog kai kurie žmonės nustebina, kokie jie ištikro yra kupini šilumos, tik reikia jos paprašyt. Ir dar, jog šiandien sekmadienis, kurio, kad ir kaip būtų keista labai laukiau, nes nereik niekur skubėt ir galima atsipūsti bei skirti laiko sau.